Kaip keitėsi lietuvių požiūris į santuoką?

Vestuvės, skyrybos, vėl vestuvės, gyvenimas susimetus, ekonominė partnerystė – šiandienos gyvenimo įvairovė, spalvos ir spontaniška netvarka. Prie tokio įspūdžio stipriai prisideda nuomonės formuotojai ir žiniasklaida, kasdien mums skrupulingai brukantys žinomų žmonių gyvenimo detales. Svetimų vestuvių ir skyrybų srautas tarytum pabrėžia, kad tai nauja norma. Grįžtelėjus atgal, atrodo, viskas buvo paprasčiau – lyg ta pablukusi juodai balta tėvų vestuvinė nuotrauka. Primityvus tuneliukas kiekvienam: mokslai, darbas, santuoka, vaikai, konservavimas, anūkai… viskas paprasta, kol mirtis išskirs.

Vis tik įdomu pasigilinti, ar šis iš žurnalų viršelių ir portalų antraščių sudėliotas paveikslas turi kažką bendro su realybe. Per trisdešimt Nepriklausomybės metų Lietuva išgyveno ne vieną reikšmingą pokytį. Lietuviai tapo atviresni, ėmė keliauti, įstojimas į Europos Sąjungą atvėrė galimybes laisvai judėti po žemyną ir dirbti Vakarų šalyse. Tai galėjo stipriai paveikti ir nusistovėjusią gyvenimo tvarką, požiūrį į santuoką. O gal visgi priešingai, esame prisirišę prie tradicijų ir tos naujos vakarų mados mums nė motais?

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Kad santuoka sovietmečiu buvo populiaresnis sprendimas, rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys. Santuokų santykinis rodiklis buvo gerokai aukštesnis nei dabar. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę, santuokų skaičius Lietuvoje ėmė sparčiai smukti. Valstybė tik kėlėsi iš griuvėsių: gyventojų kišenes purtė finansų krizės ir hiperinfliacija, pirmieji verslai veikė laukinių vakarų sąlygomis, daug jų bankrutuodavo, o kur dar išsikerojusi mafija bei nusikalstamumas. Taigi visai nenuostabu, kad pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis gyventojams neatrodė tinkamas sukti šeimos lizdą.

Visai kitokiomis nuotaikomis įžengėme į šį amžių. Po Rusijos krizės ėmė megztis Lietuvos ekonominiai saitai su Vakarais. Tvirtėjo tiek valstybiniai, tiek ekonominiai šalies pamatai, gerėjo gyventojų finansinė padėtis. Santuokų skaičius iš pradžių augo nedrąsiai. Vėliau, paskatintas dosnios gimstamumą skatinančios motinystės išmokų politikos, šovė aukštyn. Matome, kad santuokų lygį paveikė 2009 m. Didžioji Recesija, nuo kurios labiausiai nusvilo būtent jaunos pirmąjį būstą pirkusios šeimos. Vis tik ekonominiams rodikliams gerėjant, santuokų santykiniai rodikliai netrukus grįžo į prieškrizinį lygį.

Santuokų populiarumas sovietmečio aukštumų nesiekia, tačiau išlieka stabilus. Vis tik per pastaruosius dešimtmečius įvyko tam tikrų kokybinių pokyčių. Pavyzdžiui, per pastaruosius trisdešimt metų tiek jaunikiai, tiek jaunosios, besituokiančios pirmąjį kartą, gerokai senstelėjo. 1990 m. vidutinis pirmą kartą besituokiančių jaunikių amžius buvo beveik 24 metai, o šiuo metu jis siekia 30 metų. Jaunųjų amžius taipogi išaugo beveik 6 metais nuo 22 iki 28 metų.

Santuokas šiais laikais tenka atidėti dėl daugybės aplinkybių. Šiandien žmonės siekia žinių, nori realizuoti savo profesines ambicijas ir įsitvirtinti darbo rinkoje. Augantis finansinis gyventojų išprusimas verčia siekti savarankiškumo ir finansinės nepriklausomybės. Šiais laikais jau tapo taisykle, kad, prieš kuriant šeimą, būtina baigti mokslus, įgyti profesiją ir susikurti finansinį pamatą tolesniam šeimyniniam gyvenimui. To siekia tiek vyrai, tiek moterys.

Neskubama tuoktis, nes norisi rasti savo tikrąjį pašaukimą, išplėsti akiratį. Vis mažiau populiarus standartinis gyvenimo kanonas mokslai-darbas-šeima-vaikai. Mokslus baigę jaunuoliai skiria laiko savanorystei, kelionėms, kitų kultūrų pažinimui, tam reikalinga laisvė, kurią, tenka pripažinti, įsipareigojimai šeimai ir vaikams apriboja. Išsilavinusios, save realizavusios, pasaulio mačiusios asmenybės turi daugiau galimybių sukurti brandesnes šeimas, o patenkintos asmeninės ambicijos, smalsumas ir žinių siekis leidžia ramiau susitelkti ir atsiduoti šeimos džiaugsmams ir išbandymams.