Pensijų skirtumai Lietuvoje ir Vakaruose

Kiekvienas dirbantis žmogus stengiasi pasirūpinti savo asmeninių finansų stabilumu ir tvarumu. Vis dėlto kasdienė skuba, buitiniai ir profesiniai iššūkiai, didieji pirkiniai, asmeninio tobulėjimo tikslai ir ambicijos, vaikų ateitis, kelionės ir svajonės, paprastai, orios senatvės prioritetą nustumia į šoną. Tyliai sau kuždame pasiteisinimų klišes „o gal nesulauksiu“, „reikia mėgautis šia akimirka, o ne baimintis dėl ateities“, „moku mokesčius, tad manimi senatvėje pasirūpins valstybė“ tol, kol patys patikime ir nusiraminame. Tačiau nepalankūs demografiniai pokyčiai ir niūrios prognozes verčia suprasti, kad mūsų pajamos senatvėje ilgainiui vis labiau priklausys nuo šiandienių pastangų.

Tarptautinių institucijų tyrimai atkreipia dėmesį į reikšmingus globalius pokyčius, kurie veikia šalių visuomeninius, ekonominius ir darbo rinkos santykius, keičia jų raidą ir perspektyvas. Be skaitmenizacijos ir robotizacijos proveržio, migracijos ar klimato kaitos iššūkių, kiekvieno mūsų ateičiai vis daugiau įtakos turės nepalankios demografinės tendencijos. Viena jų – jau kurį laiką išsivysčiusiose Vakarų šalyse stebima visuomenės senėjimo problema, kurią lemia mažėjantis gimstamumas ir ilgėjanti žmonių gyvenimo trukmė.

Šios tendencijos nesvetimos ir Lietuvai. 2000-aisiais metais darbingo amžiaus (15-64 m.) gyventojų ir senjorų, kuriems yra sukakę 65 m. ir daugiau, santykis siekė 4,8, tačiau 2010 metais vieną minėto amžiaus senjorą išlaikė jau tik 3,9 darbingo amžiaus tautiečiai. Per pastarąjį dešimtmetį šis santykis dar labiau susitraukė ir pernai metais tesiekė 3,3. Europos Komisijos prognozės Lietuvai piešia itin niūrias ilgalaikes demografines perspektyvas. Jos rodo, kad 2030 m. vieną senjorą išlaikys 2,4, o 2050 m. – net nepilnai 2 darbingo amžiaus gyventojai Lietuvoje. Tiesa, tai tik prognozės, jos gali ir neišsipildyti. Vis dėlto ruoštis reikia jau dabar net ir tokiam nepalankiam scenarijui.

Menkstantis dirbančiųjų ir senjorų skaičiaus santykis ateityje kels vis daugiau iššūkių einamosiomis išmokomis (angl. pay-as-you-go) pagrįstoms valstybių pensijų sistemoms (pavyzdžiui, mūsų Sodrai), nes mažėjančiam dirbančiųjų skaičiui teks vis daugiau išlaikytinių. Su šiuo iššūkiu bandoma kovoti ilginant priešpensinį amžių. Šiaurės ir Pietų šalyse ši taktika kol kas pasiteisintų. Jose priešpensinio (55-64 metų) amžiaus gyventojų nedarbo lygis gerokai mažesnis už šalies vidurkį. Tuo pasižymi brandžios darbo rinkos, kuriose vyrauja nuoseklios ilgalaikės karjeros galimybės. Deja, Lietuvoje, Latvijoje ir Slovėnijoje stebima priešinga situacija. Jose priešpensinio amžiaus gyventojų nedarbo lygis yra aukštesnis nei vidutinis nedarbas šalyje – vyresniems žmonėms šiose šalyse įsidarbinti yra sudėtingiau. Tai lemia daugelis veiksnių: ir perkvalifikavimo sistemos spragos, ir mokymosi visą gyvenimą įgūdžių trūkumas, ir darbdavių socialinės atsakomybės stoka, ir struktūriniai ekonominiai pokyčiai dideliais tempais išstumiantys tam tikras profesijas už darbo rinkos ribų. Stebint, kokius reikšmingus technologinius pokyčius šiandien išgyvena pasaulis, nelieka abejonių, kad tai stipriai paveiks darbo rinką ir priešpensinio amžiaus ilginimas nėra panacėja. Taigi, dėl šių priežasčių savarankiško gyventojų kaupimo oriai senatvei svarba metams bėgant tik augs.

Dažnai su baltu pavydu užsienio kurortuose stebime poilsiaujančius atsipalaidavusius Vakarų šalių senjorus. Pensija vakaruose – ypatinga gyvenimo ciklo atkarpa, kai žmogus turi ir laiko, ir pinigų. Belieka mėgautis, juk kitais gyvenimo etapais šie du dalykai yra linkę prasilenkti. Deja, kaip rodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau EBPO) tyrimai, tvariu finansiniu užnugariu gali džiaugtis toli gražu ne visų šios organizacijos narių senjorai. Žemiau pateiktame paveiksle parodyta EBPO šalių rikiuotė pagal teorinę vidutinį atlyginimą uždirbusių ir visą karjerą dirbusių gyventojų pajamų pakeitimo normą.

Paprastai kalbant, šis rodiklis parodo, kokią dalį atlyginimo, gauto iki pensijos, pakeičia pensijų išmokos pagal privalomas ir savanoriškas schemas. Vidutiniškai EBPO šalyse pensininkai gauna 65 proc. prieš pensiją gauto atlyginimo. Pirmas vietas užimančiose Portugalijoje, Austrijoje, Liuksemburge ir Italijoje pensijos siekia 90 proc. ir daugiau buvusio atlyginimo. Deja, Lietuvos tenka ieškoti priešingame šios rikiuotės gale. Pagal privalomą schemą mokamų pensijų pakeitimo norma nesiekia trečdalio iki pensijos uždirbtos algos Jungtinėje Karalystėje, Meksikoje ir Lietuvoje. Vis dėlto, Jungtinėje Karalystėje ir Meksikoje veikiančios savanoriškos pensijų kaupimo schemos leidžia pensijų išmokas senjorams kilstelėti iki atitinkamai 61 proc. ir 49 proc. jų buvusio vidutinio atlyginimo. Tuo tarpu, Lietuvoje savanoriško kaupimo mastas kol kas dar vis išlieka nedidelis, tačiau ir mes po truputį keičiamės. Palaipsniui taisosi gyventojų finansinis raštingumas ir rūpinimasis ilgalaikiu savo finansų tvarumu. Be to, vis daugiau socialiai atsakingų įmonių prisideda prie darbuotojų pensijų kaupimo. Kuo sparčiau šios tendencijos įgaus pagreitį, tuo  oresne  senatve galėsime džiaugtis.